vilkuitis

vilkùitis sm. (1) K.Būg(Yl), NdŽ, KŽ žr. vilkutis 1: Jam prisisapnavęs didelis vilkas, iš to vilko vis vilkuičiai ėję ir ėję A1883,201. Suėdėt vilką, vilką su vilkùičiais JV756. ^ Visi kaip vilkuičiai šmūkštelėjo į krūmo tankį Vaižg.